VILKAI

Wednesday, August 10, 2005

Lenkų kreipimąsis į Kundrotą

Lenkijos gamtos apsaugos asociacijos „Vilkas“ kreipimasis į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą Arūną Kundrotą

Gerb. p. A. Kundrotai,

Norėtume išreikšti mūsų gilų susirūpinimą dėl dabartinės Lietuvos vilkų populiacijos situacijos bei prašome neatidėlioti vilkų medžioklės uždraudimo jūsų šalyje bent dviems metams tam, kad išvengtume tolesnio vilkų skaičiaus mažėjimo.
Remiantis mums duota informacija, Lietuvos vilkų populiacija per pastaruosius penkis metus sumažėjo penkis kartus (nuo 550 individų 2000 metais). Oficialūs 2004 metais medžiotojų-ekspertų vykdytos apskaitos duomenys rodo, kad šalyje buvo aptikti 106 vilkai, tačiau nuo to laiko mažiausiai 50 vilkų buvo sumedžiota.
Vilkas (Canis lupus), remiantis Buveinių direktyva (92/43/EEC), yra įtrauktas į antrąjį ir ketvirtąjį šios direktyvos priedą kaip griežtai ES saugoma rūšis. Mes žinome, kad 2000 metais Lietuva vedė derybas su Europos Komisija dėl vilko geografinės išimties. Tokiu būdu Lietuvos vilkų populiacija buvo įtraukta į penktąjį direktyvos priedą, pagal kurį leidžiama šią rūšį medžioti. Šio sprendimo pagrindas buvo oficialūs Lietuvos vilkų populiacijos apskaitos rezultatai (550 individų). Buvo pareikšta, kad populiacija yra stabili ir nesitikima, kad medžioklė jai padarys žymią įtaką. Deja, šios prognozės buvo gerokai optimistiškos.
Remiantis 11 Buveinių direktyvos straipsniu, valstybės narės yra įsipareigojusios sekti apsaugos statusą turinčių rūšių būklę, tame tarpe ir vilkų. Be to, remiantis 15 straipsniu, valstybės narės turi uždrausti naudojimą visų laukinės faunos rūšių, įtrauktų į penktąjį priedą, jei šioms gresia vietinis nykimas ar yra kiti rimti trikdymai. Remiantis rūšies įtraukimo į Raudonąją knygą IUCN kriterijais, rūšies statusas yra vertinamas kaip „critically endangered“ (kritiniame pavojuje esanti rūšis), jei populiacijos dydis sumažėja 80 procentų per 10 metų arba per tris generacijas. Lietuvoje mes matome tokį staigų vilkų skaičiaus kritimą per pastaruosius penkis metus.
Taigi vilkų medžioklė Lietuvoje, esanti priežastis tokio žymaus populiacijos sumažėjimo, turėtų būti apgalvota kaip galima vietinio nykimo priežastis (remiantis Buveinių direktyvos 14 str.), vedanti prie rūšies išnykimo.
Dėl to tai galėtų būti priežastis Lietuvos autoritetams imtis adekvačių priemonių, garantuojančių, kad vilkų naudojimas būtų atitinkantis jų palankaus išsaugojimo statuso išlaikymui (14 str.).
Mažas Lietuvos vilkų skaičius yra mūsų susirūpinimo priežastis. Lenkijoje vilkai saugomi nuo 1998 metų ir jų populiaciją sudaro 700 individų (pagal 2004 metų duomenis). Remiantis mūsų kartu su Lietuva ir kitomis ES šalimis vykdytų genetinių tyrimų rezultatais, mes dalijamės ta pačia Rytų Europos vilkų populiacija, taigi intensyvi medžioklė Lietuvoje turi reikšmingą įtaką visai Europos populiacijai, įskaitant ir Lenkijos.
Esant tokiai situacijai, mes kreipiamės dėl žymių pakeitimų vilkų populiacijos valdyme Lietuvoje, kuris garantuotų šios rūšies išlikimą ateityje. Taip pat mes stipriai remsime Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos prašymą įtraukti vilką į Lietuvos Raudonąją knygą.

Su pagarba,
asociacijos prezidentė dr. Sabina Nowak

Adresas: Twardorzeczka 229, 34-324 Lipowa, Lenkija
Telefonai: +48 604 625 228; +48 606 110 046
e-paštas: sdnwilk@vp.pl
http://www.wolf.most.org.pl

Peticija

Ministrui Pirmininkui
Algirdui BRAZAUSKUI

DĖL IŠIMTIES MEDŽIOTI LIETUVOS VILKUS PANAIKINIMO
IR VILKŲ MEDŽIOKLĖS UŽDRAUDIMO

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 935 patvirtintoje derybinėje pozicijoje dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje nurodė:
“Lietuvoje gyvena apie 550 vilkų ir jų skaičius pastaraisiais metais stabilus. Vilkai gyvena beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Miškai, kuriuose jie gyvena nuolat, sudaro apie 20 procentų visų miškų. Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti, kad būtų reguliuojama jų populiacija, kitaip jie padarytų daug žalos žemės ūkiui. Reguliuojama vilkų medžioklė neturi įtakos jų populiacijos stabilumui.“
Todėl Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu paprašė geografinės išimties leisti medžioti vilkus, kurie Europos Sąjungoje yra saugomi pagal Europos Tarybos direktyvą 92/43/EEB (Buveinių direktyvą) ir pagal Europos laukinės gamtos ir natūraliųjų biotopų apsaugos konvenciją (Berno konvenciją). Tuo pačiu Lietuva įsipareigojo nemedžioti vilkų jų veisimosi laiku ir uždrausti vilkų medžioklę, jei jiems grėstų vietinis nykimas ar kitoks rimtas trikdymas (Buveinių direktyvos 14, 15 str.).
Prašant geografinės išimties Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos vadovavosi labai prieštaringa ir netikslia (medžiotojų atlikta) vilkų apskaita, nenurodė vilkų daromos žalos žemės ūkiui mastų, kadangi jie nebuvo žinomi. Tuo labiau nebuvo įvertinta vilkų teikiama milžiniška nauda žemės ūkiui ir miškų ūkiui, reguliuojant kanopinių žvėrių skaičių, stabdant kai kurių užkrečiamųjų ligų židinių susidarymą, bebrų plitimą ir naikinant invazinius gyvūnus (pvz.: mangutus, sulaukėjusius šunis), kurie daro didelę žalą gyvąjai gamtai. Toks Lietuvos Respublikos Vyriausybės vienpusiškas požiūris rodo ne siekį ištirti ir pateikti realią situaciją, o ginti vilkų medžiokle suinteresuotų valdininkų interesus, vengiant atsakomybės ir įsipareigojimų saugoti gyvąją gamtą realybėje, o ne tik ataskaitose. Iškovotos geografinės išimties pasekmė - Lietuvos vilkų skaičius nuo derybinės pozicijos pateikimo Europos Sąjungai sumažėjo daugiau negu 5 kartus. 2004 metais ekspertų vykdytos medžiojamųjų žvėrių apskaitos metu buvo aptikta tik 106 vilkų pėdsakai. Ekspertai nurodė, kad vilkų populiacijos būklė yra kritiška, pavieniai vilkai arba vilkų grupės yra pernelyg izoliuoti vienas nuo kito, menkinamos kryžminimosi galimybės. Paskutinį kartą toks staigus vilkų skaičiaus kritimas buvo prieš 40 metų, tačiau po to vilkų populiacija atsistatė, kadangi nebuvo intensyvūs kiti aplinkos trikdymo faktoriai – miškų kirtimas ir miškų lankymas. Šiuo metu vilkų gyvenimo sąlygos pasikeitusios ir be medžioklės, kaip pagrindinės jų nykimo priežasties, dar prisideda masinis vilkų buveinių, veisimosi vietų (tinkamų miškų) naikinimas, urbanizacija ir lankymas, keliant triukšmą. Todėl siekdama išsaugoti gyvybingą Lietuvos vilkų populiaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi įgyvendinti visus Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvos reikalavimus – ne tik griežtai saugoti pačius vilkus, bet ir įsteigti specialias saugomas teritorijas, kur vilkams būtų užtikrinta ramybė jų veisimosi laikotarpiu.
Raginame Lietuvos Respublikos Vyriausybę garbingai išspręsti vilkų klausimą, nelaukiant Europos Komisijos sankcijų, taip išsaugant gerą valstybės vardą aplinkosaugos srityje.
Prašome Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko pakeisti Vyriausybės nutarimą Nr. 935 ir atsisakyti geografinės išimties dėl vilkų medžioklės. Taip pat prašome įpareigoti įgaliotas institucijas parengti ir įgyvendinti kompensacinį mechanizmą ūkininkams dėl patiriamų nuostolių, nustatyti naminių gyvulių apsaugos nuo stambiųjų plėšrūnų reikalavimus. Lenkijos mokslininkai (dr. Sabina Nowak, dr. Jędrzejewska B., dr. Jędrzejewski W. ir kt.) nustatė, kad vilkų daroma materialinė nauda yra dešimteriopai didesnė už žalą. Šiuo metu 700 Lenkijos vilkų miškininkams kasmet sutaupo apie du milijonus litų, tuo tarpu ūkininkams už papjautus naminius gyvulius iš valstybės biudžeto kasmet sumokama 200-300 tūkst. litų. Lenkijoje vilkai griežtai saugomi jau nuo 1998 metų, jie yra įtraukti į Lenkijos raudonąją knygą, tačiau per aštuonis griežtos vilkų apsaugos metus vilkų skaičius padidėjo tik 10 proc. Lietuvoje vilkai ūkininkams padaro nepalyginamai mažiau nuostolių, dalį iš jų padaro sulaukėję šunys, kurių Lietuvos miškuose gali būti daugiau nei vilkų. Aplinkos ministerijos duomenimis praėjusiais metais vilkai (o gal ir ne tik jie) papjovė tik 34 naminius gyvulius. Vykdant ūkininkų apmokymus, kaip apsaugoti savo turtą nuo vilkų, 80 proc. šių nuostolių galima išvengti. Paprasčiausia ir efektyviausia priemonė – virvės su vėliavėlėmis, kurios iki šiol naudojamos vilkų naikinimui, tačiau turėtų būti nuodajamos tik ganyklų apsaugai.
Įvairios visuomeninės organizacijos ir pavieniai asmenys į Aplinkos ministeriją nuolat kreipiasi jau nuo 2001 metų, tačiau jokių realių veiksmų, išskyrus vilkų nemedžiojimo termino prailginimą vienu mėnesiu ir užsakytos medžiojamųjų žvėrių skaičiaus ekspertizės, kurių rezultatai kažkodėl nepripažįstami, Aplinkos ministerija nesiėmė ir toliau vilkina šios problemos sprendimą. Neseniai vykusiame Raudonosios knygos komisijos posėdyje visuomenės pasiūlymas įtraukti vilką į Lietuvos raudonąją knygą buvo atmestas. Tačiau paaiškėjo, kad Raudonosios knygos komisija, spręsdama apie tam tikrų rūšių įtraukimą į Raudonąją knygą nesivadovauja jokiais patvirtintais kriterijais, todėl tokie sprendimai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Tuo tarpu pagal IUCN Tarptautinės raudonosios knygos kriterijus, tokia rūšis, kurios populiacija per 10 metų sumažėja 80 proc. vertinama kaip kritiniame pavojuje („critical endangered“) atsidūrusi rūšis ir yra įtraukiama į griežčiausios apsaugos – CE kategoriją. Lietuvoje vilkų populiacija tokį lygį pasiekė ne per 10, bet per 5 metus. Dėl tokios susidariusios situacijos Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento pareigūnų neveiklumas turi būti įvertintas principingai. Jei mūsų protesto laiškai ir toliau bus ignoruojami mes juos adresuosime jau nebe Lietuvos Vyriausybei ar Aplinkos ministerijai, bet Europos Komisijai, kadangi yra akivaizdžių tarptautinių įsipareigojimų pažeidimų.

Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas
Andrejus Gaidamavičius

IR SU VILKAIS REIKIA IŠMOKTI GYVENTI

Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas
Andrejus Gaidamavičius

Siekdami patogesnio gyvenimo ir visiškai pažaboti gamtą žmonės stengdavosi visaip naikinti vadinamuosius kenkėjus. Jų tarpe atsidūrė ir stambieji plėšrūnai – lokiai, lūšys ir vilkai. Lietuviai pirmieji ir kol kas vieninteliai Rytų Europoje atsikratė rudųjų lokių (paskutinis buvo nušautas 1890 m. Labanoro girioje, prie Aiseto ežero), pas mus mažiausiai, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, liko lūšių ir štai dabar atėjo eilė vilkams. Ironiška ir dramatiška yra tai, kad šiais – būtent Vilko metais (pagal zoroastriečių kalendorių) išsispręs faustiškas klausimas “Būti ar nebūti vilkams Lietuvoje?”.

Kas gi yra tie tikrieji vilkų priešai, dėl kurių jie tapo tokie nepageidaujami? Medžiotojai? Taip, kiekvienas iš jų svajoja turėti vilko kailį savo trofėjų kolekcijoje. Be to, juk vilkas yra ir jų konkurentas – medžioja tas pačias stirnas, elnius, šernus... Tačiau medžiotojai medžiotojams nelygūs. Štai vieni iš jų, turintys ekspertų vardą, praėjusių metų vasario mėn. atlikę Lietuvos vilkų apskaitą ir aptikę tik 106 vilkų pėdsakus, padarė išvadą, kad vilkų populiacijos būklė šalyje yra kritiška ir kad jų medžioklę būtina griežtai riboti arba nemedžioti jų bent vienerius metus. Dalis Pakruojo rajono medžiotojų liepos mėnesį nusiuntė protesto laiškus Aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui su reikalavimu įtraukti vilkus į Lietuvos raudonąją knygą, o kai kurie Panevėžio rajono medžiotojų būreliai jau nuo seno iš principo nekelia rankos prieš paskutiniuosius girių mohikanus. Lygiai taip pat ir Trakų rajono medžiotojai: jie jau prieš kelis metus spaudoje skundėsi, kad vilkai Lietuvoje beatodairiškai naikinami. Maloniai stebina faktas, kad medžiotojų požiūris į vilkus pastebimai keičiasi ir jeigu dar nedaugelis iš jų norėtų, kad vilkai būtų įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, jie sutinka, kad šie žvėrys būtų saugomi kur kas griežčiau nei iki šiol. Buvęs vienu geriausiu vilkų medžiotojų ir žinovų Vytautas Urbelis šiuo metu taip pat aktyviai gina vilkus. Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas irgi atsisakė medžioti vilkus, tuo parodydamas puikų pavyzdį Lietuvos miškininkams.

“Miškininkus, medžiojančius vilkus, reikia atleisti iš darbo, kadangi tokiomis medžioklėmis jie daro didelę žalą patiems miškams”, - teigia Lenkijos vilkų apsaugos draugijos prezidentė dr. Sabina Nowak. Lenkijos mokslininkai paskaičiavo, kad dėl Lenkijoje gyvenančių 700 vilkų miškininkai kasmet sutaupo apie 2 milijonus zlotų, tuo tarpu vilkų daroma žala ūkininkams yra dešimteriopai mažesnė. Teritorijose, kur gyvena vilkai, nereikia tverti ar specialiais chemikalais purkšti miško želdinių, siekiant apsaugoti juos nuo elninių žvėrių, nesusidaro pavojingų užkrečiamųjų žvėrių ligų židiniai. Lenkijos aplinkos apsaugos ministerijai tokie argumentai buvo įtikinami ir vilkai jau nuo 1998 metų yra griežtai saugomi visoje šalyje bei įtraukti į Lenkijos raudonąją knygą. Dauguma Lietuvos miškininkų taip pat palankiai atsiliepia apie vilkus, juk jie - vilkai jau savo buvimu praturtina miškus, padaro juos tikresnius. Taigi nei medžiotojai, nei miškininkai nėra tikrieji vilkų priešai.

Priešų paieškas tęskime ūkininkų tarpe. Ūkininkai, suprantama, jeigu galėtų būtų seniai vilkus išnaikinę. Kas jiems iš tų vilkų? Vieni nuostoliai. Jie net nenori girdėti, kad daug daugiau žalos naminiams gyvuliams padaro dvikojai “vilkai”, sulaukėję šunys (manoma, kad mūsų miškuose jų jau daugiau nei vilkų) ar net vilkų ir šunų hibridai, kurių atsiradimą sąlygoja intensyvi medžioklė. Bet štai neįtikėtinas dalykas. Tuose regionuose, kur jau seniai nebėra vilkų, pavyzdžiui Labanoro girioje, kaimiečiai jau pasiilgo jų, sako, be vilko miškai kaip ir nebe tie, nykūs. Vilkų nebevaikomi bebrai savo užtvankomis užlieja laukus ir miškus, pasiutligę platinantys svetimžemiai mangutai vis dažniau apsilanko sodybose, apriedami naminius šunis ir žmones, ten kur mažiau medžiotojų drąsiai ūkininkų laukuose jaučiasi šernai. Galima įtarti, kad tai pati Gamta baudžia kaimo gyventojus už pažeistą pusiausvyrą.
Jeigu ūkininkai nestokotų žinių (pirmiausia reikia, kad jie patys būtų suinteresuoti jų gauti) aštuonių iš dešimties atvejų, kuomet užpuolami naminiai gyvuliai, paprasčiausiai nebūtų. Pakanka paprasčiausių apsisaugojimo priemonių, tik daugelis dėl patogesnio gyvenimo ar tingėjimo nenori papildomų rūpesčių. “Nėra vilko – nėra problemos”. Bet medžioklė neišsprendžia vilkų problemos. Dėka nepaprasto intelekto vilkai sugebėjo išlikti (šiuo metu vieną vilką Lietuvoje persiokioja 400 medžiotojų) ir, be abejonės, dalis jų išliks ir ateityje. Tik į žmonių akiratį jie pateks vis rečiau ir rečiau. Bet kol Lietuvoje liks bent vienas vilkas, jis vis vien pakėsinsis į avį, jeigu tik pasitaikys tokia proga. Vilkas yra vilkas. Tuo tarpu nė vienas ūkininkas negaus kompensacijų už patirtą žalą tol, kol vilkas netaps valstybės saugoma rūšimi. Taigi motyvų naikinti vilkus kaip ir nebelieka. Kuo greičiau vilkai taps saugoma rūšimi, tuo greičiau ūkininkai sulauks iš to piniginės naudos. O kal kas, kad naminių gyvulių apsauga Lietuvoje nebūtų akmens amžiaus lygio, ūkininkams siūloma pasinaudoti šiais patarimais:
1. Jeigu tik yra galimybė, nepalikinėti gyvulių lauke nakčiai, ypač miškingose teritorijose. Vilkai medžioja naktimis, dieną naminių gyvulių neužpuola.
2. Vietose, kur gyvuliai nakvoja lauke ganyklas reikia apjuosti virve su iškabintomis spalvotomis vėliavėlėmis. Vėliavėlės turi būti apie 45 cm ilgio ir pakabintos taip, kad iki žemės būtų 15 cm tarpas. Atstumas tarp vėliavėlių 25-30 cm. Tokios vėliavėlės dar vis naudojamos medžioklėse vilkams apsupti, kadangi vilkai jų paniškai bijo ir labai retas iš jų, didelės baimės genamas, išdrįsta jas peršokti arba pro jas pralįsti. Žinoma, tokį piktnaudžiavimą žvėrių silpnybe reikia kuo skubiau uždrausti, bet ganyklų apsaugai tokią priemonę naudoti pravartu. Netgi virvė su skalbiniais turi panašų apsauginį poveikį kaip ir minėtos vėliavėlės. Reikia atminti tai, kad tokia užtvara padės tik nuo vilkų.
3. Vilkai nepakenčia kai kurių kvapų ir stengiasi juos apeiti iš tolo. Tuo tikslu aptvarus galima aptepti naftalinu. Galima eksperimentuoti ir su kitais kvapais. Pavyzdžiui, Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo.
4. Seniai praėjo laikai, kai naminius gyvulius ganė piemenys, tačiau efektyvesnės apsaugos priemonės nėra. Šiais laikais piemenauja ne žmonės, o aviganiai šunys. Lenkijoje plačiai veisiami specialios veislės aviganiai, kurie yra stambesni ir stipresni už vilkus, be to turi puikią uoslę. Užuodę besiartinančius vilkus šie šunys sugena avis į specialius metalinius aptvarus. Šiuos aviganius apsimoka turėti tik stambiesiems ūkininkams, nes vieno šuniuko kaina – apie 400 litų.

Kiekviena šalis, kurioje gyvena vilkai, turi gilias naminių gyvulių apsaugos tradicijas, bet dėl tų pačių vilkų mažėjimo, visos jos po truputį pamirštamos. Specialių apsisaugojimo priemonių būta ir Lietuvoje. Dzūkai naudodavo tvoras, vadinamas tujinais. Tai metro ilgio kuolai, iki pusės vienas greta kito sukalami žemėn. Vilkas, atėjęs prie tokios tvoros, pirmiausia bando po ja kastis. Pamatęs, kad tvora eina ir po žeme, jis apsigręžia ir avis palieka ramybėje. Šokti per tvorą jis nedrįsta, nes žino, kad per ją peršokti su papjauta avimi jam nepavyks. Laisvai ganomi gyvuliai, pavyzdžiui karvės, ir patys sugeba apsiginti nuo vilkų. Užpuolus vilkams karvės sustodavo ratu, o į to rato vidurį būdavo suvaromi veršeliai. Kai vilkai besistengdavo prie tų veršelių prieiti vis susidurdavo su karvių ragais. Dažnai karvių bandoje būdavo ir viena vilkvejė karvė, kurią piemuo pasiųsdavo ir toji nuvydavo vilką atgal į mišką. Žodžiu, anksčiau žmonės sugebėdavo sugyventi su vilkais. Ir galvojo, kad taip turi būti. Galima daryti išvadą, kad lietuvių ūkininkai iš prigimties nėra tikrieji vilkų priešai.

Tad kasgi yra tie paslaptingieji vilkų priešai? Kodėl vilkai tapo aukomis, kurioms paskirta nepelnyta mirties bausmė? Beliko tik valdininkai, kurie yra išlaikomi mokesčių mokėtojų tam, kad gamtą saugotų realybėje, o ne vien tik ataskaitose. Jau nuo 2001 metų įvairios nevyriausybinės organizacijos, vėliau apsijungusios į Jungtinę nevyriausybinę vilkų apsaugos tarybą, kovoja dėl teisinių garantijų vilkams. Visoje Europos Sąjungoje vilkai yra griežtai saugomi, tačiau visos trys Pabaltijo šalys sutartinai išsiderėjo geografinę išimtį, pagal kurią vilkus ir toliau leista medžioti su sąlyga, kad vilkams negrėstų nykimas. Iškovotos išimties pasekmė – vilkų skaičius per pastaruosius penkerius metus sumažėjo daugiau nei penkis kartus (nuo 550 iki 100). Kasmet oficialiai sumedžiojama apie 50 vilkų (kiek nušaunama nelegaliai galima tik spėlioti). Jeigu tokia beatodairiška vilkų medžioklė dar tęsis bent vienerius metus turėsime rūpintis jau nebe vilkų populiacijos išsaugojimu, bet jos atkūrimu. Tad kodėl mūsų valdininkai taip nenori saugoti vilkų? Priežastis paprasta – jie nenori dirbti. Uždraudus vilkų medžioklę ir įrašius vilką į Lietuvos raudonąją knygą, reiks sukurti ir įgyvendinti kompensacinį mechanizmą ūkininkams už patirtą žalą, užtikrinti, kad nebūtų tomis kompensacijos piktnaudžiaujama, šviesti ūkininkus, rengti jiems seminarus, specialius leidinius, kuriuose būtų mokoma naminių gyvulių apsaugos priemonių ir t.t. Tai iš tiesų pareikalaus labai daug darbo, tačiau be to jau nebeišsiverčia nė viena išsivysčiusi šalis. Latvių ir estų valdininkai niekieno neragindami įvedė daug ilgesnį vilkų nemedžiojimo terminą ir nustatė sumedžiojimo kvotas. Tuo tarpu Lietuvoje vilkai nemedžiojami tik keturis mėnesius, o kvotų nėra jokių – šaudyk, kiek tik širdis geidžia. Kupiškio savivaldybėje iki šiol už nušautus vilkus buvo mokamos premijos iš gamtos apsaugai skiriamų biudžeto lėšų. Tai kuo akivaizdžiausias Berno konvencijos, Lietuvoje ratifikuotos 1996 metais, grubus pažeidimas. Esant tokiam sparčiam nykimui ir taikant Tarptautinės raudonosios knygos kriterijus, mūsų vilkų būklė būtų įvertinta kaip “critical endangered” (kritiniame pavojuje atsidūrusi rūšis). Tuo tarpu Lietuvos raudonosios knygos komisija vis dar nemano, kad vilkus reikia saugoti, nors tam, kad įtrauktų kokią nors rūšį į Raudonąją knygą, nesivadovaujama jokiais oficialiais kriterijais. Penkeris metu vykę susirašinėjimai su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu, įvairūs pasitarimai, susitikimai, viešos diskusijos spaudoje, radijuje, televizijoje ir internete nedavė jokių rezultatų. Net į masiškai siunčiamas peticijas Aplinkos ministerijos pareigūnai, atrodo, nereaguoja, ignoruoja jas, nepateikia oficialių atsakymų, nors nuo pirmųjų peticijų išsiuntimo jau praėjo du mėnesiai. Ar penkeri metai buvo toks trumpas laiko tarpas, kad Aplinkos ministerija nieko “nesuspėjo” pakeisti? Iš paskutinio Raudonosios knygos komisijos posėdžio, vykusio birželio 29 dieną, paaiškėjo, kad nei Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys, nei jam pavaldaus (o gal jį valdančio?) Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius geranoriškai iniciatyvos vilkų apsaugos srityje nesiims. Jie dabar svarsto apie vilkų populicijos valdymo plano sudarymą, rengs projektus, žodžiu ir toliau užsiiminės popierine aplinkosauga, kai tuo tarpu jau nuo rugpjūčio pirmosios prasidėjo naujasis vilkų medžioklės sezonas.

Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba, reikšdama nepasitikėjimą Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu ir Lietuvos raudonosios knygos komisija, taip pat kostatuodama grubius tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus, ragina Europos Komisją atsiųsti savo ekspertus ir iš naujo įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos išsiderėtos geografinės išimties dėl vilkų medžioklės teisėtumą.
Tuo tarpu Lietuvos piliečiams galima tik patarti būti aktyviems, nelikti nuošalyje, masiškai siųsti protesto laiškus tiek Aplinkos ministerijai, tiek ir Vyriausybei, nes, pasak paties aplinkos ministro Arūno Kundroto, gamtosaugos turėsime tiek, kiek jos norės visuomenė.

Peticiją dėl vilkų išsaugojimo galite pasirašyti čia:
http://www.zalieji.lt/akcijos/show/Issaugokim_vilkus

Dėl visų vilkų apsaugos klausimų ir naminių gyvulių apsaugos priemonių taikymo prašome teirautis telefonu 8 614 92554 arba vilkai2002@yahoo.com

Daugiau naujos informacijos apie vilkus rasite tinklalapyje www.vilkas.tai.lt

Sunday, July 03, 2005

Raudonosios knygos komisijoje – gamtosauginis nihilizmas





Andrejus Gaidamavičius,
Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas

PAANTRAŠTĖ:
Ekologijos instituto direktoriaus Mečislovo Žalakevičiaus vadovaujama Raudosios knygos komisija, trečdaliui jos narių nedalyvaujant, atmetė Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos reikalavimą įtraukti vilką į Lietuvos raudonąją knygą.

Vilkų padėtis kritiška

Prasidėjus masiniam protesto laiškų Aplinkos ministerijai ir Vyriausybei siuntimui (šiuo metu jų skaičius pasiekė 700), birželio 29 dieną buvau pakviestas į Lietuvos Raudonosios knygos komisijos posėdį, kadangi vienas iš tuose protesto laiškuose išdėstystytų reikalavimų yra “įtraukti vilką į Lietuvos raudonąją knygą, kaip sparčiai nykstančią rūšį”.
2000 metais LR Vyriausybė savo derybinėje pozicijoje dėl stojimo į Europos Sąjungą nurodė, kad Lietuvoje gyvena 550 vilkų, jų populiacija yra stabili ir medžioklė neturi jai jokios įtakos. Visgi, remiantis oficialia statistika, vilkų skaičius per pastaruosius 5 metus sumažėjo daugiau negu 5 kartus, t.y. 80 proc. Pagal IUCN tarptautinės Raudonosios knygos kriterijus, kai per 10 metų arba per tris generacijas populiacija sumažėja 80 proc., toks rūšies statutas vertinamas kaip “critical endangered”, t.y. kritiniame pavojuje atsidūrusi rūšis. Verta pažymėti, kad tokiam populiacijos įvertinimui nėra būtini tikslūs duomenys, pakanka apytikslių duomenų arba įtarimų, kadangi vyriausybės paprastai vengia daryti tikslias apskaitas tų rūšių, kurių apsauga jos nesuinteresuotos.
Tokia kritiška vilkų situacija žinoma jau 1,5 metų, tačiau per šį laiką niekas nė piršto nepajudino, kad šią padėtį ištaisyti.

Kriterijais nesivadovauja

Posėdžio metu paaiškėjo, kad komisija neturi pasitvirtinusių jokių kriterijų, pagal kuriuos tam tikra rūšis įtraukiama į Lietuvos raudonąją knygą, o įtraukus suteikiama tam tikra kategorija. Komisijos pirmininkas M. Žalakevičius paaiškino, kad jie vadovaujasi moksliniais tyrimais, tačiau kadangi vilkų populiacijos atliktų tyrimų dar nėra, o oficiali statistika gali turėti didelę paklaidą, jie negali iš anksto įtraukti šią rūšį į Raudonąją knygą. Komisija tarsi užmiršo, kad Raudonojoje knygoje yra tokia IV-oji kategorija, kuri suteikiama toms rūšims, kurių reali būklė nėra žinoma. Antra vertus, dėl kriterijų nebuvimo rūšies įtraukimas į Raudonąją knygą priklauso tik nuo subjektyvios Raudonosios knygos komisijos narių nuomonės.

Apskaita teisinga, jeigu ji naudinga

Apie vilkų būklę pranešimą skaitė ir Ekologijos instituto specialistas Linas Balčiauskas, kuris, beje, nėra Raudonosios knygos komisijos narys, tačiau dalyvavo kaip ekspertas. Jis nepritarė vilkų medžioklės uždraudimui ir netgi pareiškė, kad vilkų populiacijos būklė yra normali. Linas Balčiauskas yra vienas iš tų mokslininkų, kurie bijo atsitraukti nuo savo tiesų, paskelbtų įvairiuose straipsniuose, netgi jei vėliau ir paaiškėtų, jog jie klydę. L. Balčiausko teigimu vilkai Lietuvoje papjauna apie 1000 naminių gyvulių. Lygiai tą patį jis teigė ir prieš tris metus, kai vilkų buvo kone tris kartus daugiau. Tuo tarpu Aplinkos ministerijos pranešime spaudai nurodyta, jog vilkai praėjusiais metais yra papjovę tik 34 naminius gyvulius. Esant tokiems nuostuoliams iš visų medžiotojų pakaktų surinkti po vieną litą ir tų pinigų užtektų kompensacijoms išmokėti keleriems metams į priekį.
L. Balčiauskas neiškentė nepaminėjęs ir prieš kelis metus neva įvykusio demografinio vilkų populiacijos sprogimo, nors šiam “atradimui” padaryti jis rėmėsi tomis pačiomis medžiotojų atliktomis apskaitomis, kurių duomenys, beje, tiko ir geografinei išimčiai iš Europos Sąjungos pareikalauti (tam, kad Lietuvoje būtų leidžiama medžioti vilkus). Bet kodėl medžiotojų atliktos apskaitos ir netgi demografinio sprogimo teorija buvo tinkamu motyvu ledžiant medžioti vilkus ir visai netinkamu, kad įrodyti vilkų populiacijos sumažėjimą? Neišvengiamai tenka padaryti išvadą, kad Raudonosios knygos komisija ir Gamtos apsaugos departamentas, kuris ir iniciavo minėtos geografinės išimties reikalavimą, vadovaujasi bet kokia statistika, jeigu ji yra jiems kažkuo palanki ir ignuoruoja jeigu kitu atveju ji nėra tokia maloni.

Geografinės išimties istorija

Dar 2002 metais įvykusiame Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pasitarime su Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius yra paminėjęs, kad Lietuva reikalavo šios geografinės išimties pagrinde dėl to, kad palaikyti Latvijos ir Estijos poziciją, kitaip tariant, paprašyta brolių latvių ir estų, nes reikalaujant visoms trims Pabaltijo šalims drauge, ta išimtis buvo gauta lengviau. Apie tai šio Raudonosios knygos komisijos posėdžio metu S. Paltanavičius nutylėjo. Atvirkščiai, L. Balčiauskui jis uždavinėjo patogius klausimus, tarsi iš anksto sutartus, tuo pats išsidavęs, kad jokių vilkų apsaugos priemonių jų departamentas imtis nė nemanąs.

Komisiją veda bandos jausmas

Dar posėdžio pradžioje vienas iš Ekologijos instituto darbuotojų Vytautas Kesminas kalbėjo apie tai, kad jeigu ir toliau galios tokios medžioklės taisyklės, kokios jos yra dabar, vilkus greitai visai išnaikins, nes didelė jų dalis nušaunama iš bokštelių. Tačiau vėliau, pamatęs kur krypsta komisijos nuomonė, atsiprašė už emocijas. Lietuvos ornitologų draugijos narys Liutauras Raudonikis taip pat iš pradžių pateikė galimybę bent dviems metams uždrausti vilkų medžioklę, tam kad padaryti tikslius jų populiacijos tyrimus, tačiau ir jis galu gale buvo įtikintas, kad vilkų saugoti nereikia. Neįtikino jie tiktai manęs, nes jų pateiktus argumentus, dėl ko nereikia saugoti vilkų, galima būtų pavadinti pasakėlėmis, kompromituojančiomis jų pačių mokslinius vardus.

Situacijos nežino, bet konsultacijų nepageidauja

Vienas Lino Balčiausko pateiktų argumentų, kuriam entuziastingai pritarė beveik visa komisija, buvo toks: “kaip mes atrodysime, išsireikalavę išimtį ir vienerius metus pabuvę Europos Sąjungoje, staiga sugalvoję patys tos išimties atsisakyti?”. Jie, matyt, mano, kad mes atrodysime geriau, jeigu iš mūsų tą išimtį pati Europos Komisija atims...
Dar vienas, šypseną keliantis, L. Balčiausko argumentas buvo tas, kad vilkai iš savo gyvenamajųjų teritorijų išstumia lūšis, todėl jos gali būti pasmerktos galutinai išnykti. Šią mintį pasigavęs komisijos pirmininkas Mečislovas Žalakevičius išdižiai pareiškė, kad negalima vienos rūšies aukoti vardan kitos. “Mums lūšis svarbesnė”. Tačiau niekas dar neįrodė, kad vilkai iš tiesų išstumia lūšis. Juk kažkada Lietuvos miškuose netrūko nei lūšių, nei vilkų ir jie vieni kitiems netrukdė.
Ekologijos institutas, mano vertinimu, nėra kompetentingas kalbėti apie Lietuvos vilkų būklę, kadangi be sociologinių tyrimų, jokių kitų rimtų vilkų tyrimų jis nėra atlikęs. Iš tiesų juokingai atrodė tarptautiniame simpoziume apie stambiuosius plėšrūnus lietuvių mokslininkų pristatyti pranešimai apie vilkų “apskaitas” mokyklinių vadovėlių piešinėliuose ir apie tai, kaip lietuvių moterys nekenčia vilkų labiau negu vyrai. Tiesa, štai jau keletą metų yra atliekamas vilkų monitoringas – vilkų apskaita 17-oje barelių, išmėtytų po visą Lietuvą. Tų barelių tyrimus jie paveda atlikinėti saugomų teritorijų direkcijoms arba urėdijoms, kiekvienais metais žadėdami už šiuos darbus apmokėti, bet dar nė karto neapmokėję. Žinoma, koks atlygis, tokie ir tyrimų rezultatai.
Ekologijos instituto atstovai negalėjo pateikti nė vieno skaičiaus apie Lietuvos vilkų dabartinę būklę, bet tai netrukdė jiems tvirtinti, kad vilkų populiaciją ir toliau būtina reguliuoti.
Liepos mėnesį Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos kvietimu į Lietuvą atvyksta Lenkijos vilkų specialistai, kurie kartu atsiveš ir visų savo atliktų vilkų populiacijų tyrimų rezultatus. Primygtinai siūliau Raudonosios knygos komisijos nariams su jais susitikti, tačiau jie konsultacijų nepageidavo.

“Jeigu nedarysiu šiandien, rytoj gal ir nereikės”

Komisijos posėdžio pabaigoje Gamtos apsaugos departamento direktorius ir Raudonosios knygos komisijos pirmininko pavaduotojas Laimutis Budrys pasiūlė iki šių metų pabaigos atlikti Lietuvos vilkų populiacijos valdymo planą, pagal kurį būtų numatyta, kiek vilkų galima nušauti. Bet ar tai nebus dar vienas Aplinkos ministerijos pažadas? Jau 2001 metais ji buvo prisižadėjusi surengti specialų seminarą vilkų klausimu, tačiau jo nebuvo iki šiol. Susitikime su Aplinkos ministru 2002 metais buvo sutarta dėl tikslios vilkų apskaitos atlikimo, pagaliau užsakė ir atliko ją prieš 1,5 metų, tačiau ji pasirodė bloga, nes per daug pesimistiška. Panašu, kad Gamtos apsaugos departamentas vadovaujasi logika “jeigu nedarysiu šiandien, rytoj gal ir nereikės” ir moralės stokojančių žurnalistų sencacingais pranešimais apie tai, kaip vilkai trukdo lietuviams gyventi.

Sunday, June 12, 2005

Apginkime girios vilką!

Vilkas oficialiai traktuojamas kaip globojama Lietuvos rūšis, tačiau jokio realaus apsaugos statuso neturi. Šiuo metu vilkai nemedžiojami tik jų veisimosi laikotarpiu (nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 1 d.), tačiau vilkus tai mažai gelbsti, kadangi dauguma jų nužudoma žiemą, kada lengva susekti pėdsakus. Maža to, kai kurios savivaldybės iki šiol mokėdavo premijas už nušautus vilkus iš gamtos apsaugai skiriamų biudžeto lėšų. Vilkų medžioklei nėra nustatomos kvotos, nereikia licenzijų, kaip kitiems stambiesiems medžiojamiesiems gyvūnams. Vilkai saugomi visoje Europos Sąjungoje, tačiau Lietuvos Respublikos vardu vilkų medžiokle suinteresuoti valdininkai du kartus iškovojo geografinę išimtį, kuri leido ir toliau šaudyti vilkus. Pirmą kartą – ratifikuojant Berno konvenciją dėl Europos laukinės gamtos ir natūraliųjų buveinių apsaugos, antrą kartą – stojant į Europos Sąjungą. Šitokių išimčių Lietuva siekė kartu su Latvija ir Estija. Deja, intensyviai medžiojant, kuomet oficialiai sunaikinama nuo trečdalio iki pusės vilkų populiacijos, visose trijose Pabaltijo šalyse vilkų padėtis tapo kritiška. Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos įsitikinimu, šiuo metu Lietuvos vilkų skaičius vargu ar siekia šimtą.
Padėkite sustabdyti beatodairišką vilkų naikinimą, pasirašykite peticiją, skirtą Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui ir Aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui dėl vilkų medžioklės uždraudimo.

Peticiją galima rasti čia:

Lietuviškos nuorodos apie vilkus:

oficialus Jungtines nevyriausybines
vilku apsaugos tarybos puslapis

naujienos apie vilkus

vilku konferencija (galimybe
perskaityti ankstesnius konferencijos dalyviu
laiskus)

vilku akcija Lietuvos
zaliuju judejimo puslapyje

Vilko muziejus

peticija del vilku medziokles uzdraudimo

Sunday, June 05, 2005

Vilkų apskaitos rezultatai, 2004 m. vasaris

Vietovė

Miškas kuriame vykdyta apskaita

Gyvenančių vilkų skaičius

Šiaulių apskrityje

Joniškio rajone

Tyrelio miškas

2

Pakruojo rajone

Klusiškių miškas

1

Gedžiūnų miškas

1

Kelmės rajone

Vainagių miškas

1

Radviliškio rajone

Bargailių miškas

2

Radvilonių miškas

nerasta

Utenos apskrityje

Anykščių rajone

Šimonių giria

2

Ignalinos rajone

Ažvinčių giria

5

Vilniaus apskrityje

Švenčionių rajone

Labanoro giria

5

Geletnės miškas

2

Varnėnų miškas

4

Adutiškio miškas

2

Vilniaus rajone

Arvydų miškas

2

Širvintų rajone

Šešuolių miškas

2

Šalčininkų rajone

Rūdininkų giria

1

Barovkos miškas

2

Klaipėdos apskritis

Kretingos rajone

Mikoliškių miškas

2

Vaineikių miškas

1

Klaipėdos rajone

Judrėnų miškas

1

Liepaičių miškas

2

Šilutės rajone

Medžioklės miškas

2

Žemaičių naumiesčio miškas

1

Žalgirio miškas

1

Skuodo rajone

Margininkų miškas

2

Papartyno miškas

1

Tauragės apskrityje

Tauragės rajone

Tyrelių miškas

1

Šilunės miškas

2

Batakių miškas

1

Jurbarko rajone

Viešvilės miškas

2

Šilalės rajone

Trakyno miškas

4

Telšių apskritis

Plungės rajone

Mostaičių miškas

2

Plokštynės miškas

3

Telšių rajone

Kiršių miškas

3

Pagirgždūtės miškas

2

Rietavo sav.

Žadvainių miškas

2

Rimdžių miškas

1

Tverų miškas

1

Mažeikių rajone

Marijampolės miškas

2

Panevėžio apskritis

Panevėžio rajone

Žalioji giria

4

Biržų rajone

Biržų giria

4

Pasvalio rajone

Moliūnų miškas

2

Rokiškio rajone

Suvainiškio miškas

3

Roksalos miškas

4

Paduobio miškas

1

Plunksnočių miškas

2

Juodimų miškas

4

Kupiškio rajone

Skapagirio miškas

1

Badalvos miškas

nerasta

Alytaus apskritis

Varėnos rajone

Čepkelių raistas

4

Alytaus rajone

Žuvinto palios

2

Lazdijų rajone

Baltosios ančios miškas

2

Marijampolės apskritis

Buktos miškas

Rastas kilpoje

106

Friday, June 03, 2005

Nužudyta dar 50 vilkų

Andrejus Gaidamavičius,
Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas


Jau keleri metai iš eilės medžiotojai sunaikina iki 50 proc. vilkų populiacijos, nors vilkų specialistų manymu netgi toks medžioklės intensyvumas, kai sumedžiojama trečdalis žvėrių, gali veikti pražūtingai. Aplinkos ministerijos duomenimis per praėjusį medžioklės sezoną nušauta dar 50 vilkų. Pagal 2004 metų vasario mėn. atliktą vilkų apskaitą, kurią koordinavo Kęstutis Pėtelis (Lietuvos žemės ūkio universitetas), Egidijus Bukelskis (Vilniaus universitetas) ir Eugenijus Tijušas (Aplinkos ministerija), vilkų buvo likę Lietuvoje tik 106. Šie duomenys viešai buvo paskelbti tik vieną kartą – žurnale “Medžiotojas ir medžioklė” (Nr.3, 2004 m.). Minėtos vilkų apskaitos rezultatus pateikiame ir šiame straipsnyje. Turint omeny, kad šią apskaitą koordinavo mokslininkai, o jos vykdytojai buvo biologijos ir miškininkystės specialybių studentai, gauta statistika yra patikimesnė nei bet kuri ankstesnė, nors ir čia esama perdėm optimistinių vertinimų. Pvz., lentelėje nurodyta, jog Labanoro girioje gyvena 5 vilkai. Penki vilkai viename miske – tai jau normali vilkų šeimyna, kuri savo teritorijoje turėtų reikštis staugimu, papjautais naminiais gyvuliais ir pan. Tačiau jau keliolika metų Labanoro girioje niekas negirdėjo nei vilkų staugimo, nei dėl užpultų gyvulių kas nors skundėsi.
Apskaitą apibendrinę mokslininkai tame pačiame žurnale skundžiasi, kad “vilkų populiacijos būklė šalyje yra kritiška, šie žvėrys gyvena atskiromis izoliuotomis grupuotėmis, todėl sumažėja galimybė laisvai kryžmintis”. Netgi pačių medžiotojų vertinimu, vilkų medžioklę reikėtų griežtai riboti ar net jų nemedžioti bent vienerius metus. Deja, į šiuos siūlymus Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentas nesureagavo.
Medžiotojų duomenimis pernai vilkai užpuolė 34 naminius gyvulius. Palyginus su kitomis kaimyninėmis šalimis, tai yra labai nedaug. Be to, niekas tikrai nežino, kokią dalį šių užpuolimų reikėtų priskirti ne vilkams, bet sulaukėjusiems šunims. Šiuo metu už vilkų papjaustus naminius gyvulius ūkininkams turi kompensuoti patys medžiotojai. Maža to, vilkų medžioklei iki šiol nenustatytos jokios kvotos, jų šaudymui nereikia jokių licenzijų. Todėl medžiotojų būreliai savo medžioklės plotuose labai nesunkiai gali atsikratyti nepageidautinų konkurentų ir nuostolių nešėjų.
Situacija pasikeistų, jeigu vilkai būtų įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Tuomet kompensacijas už papjautus gyvulius turėtų mokėti valstybė. Be to būtų atliekami griežtesni tyrimai, nustatant užpuoliko tapatybę.
Situaciją reikia keisti, nes Lietuva netrukus gali susilaukti Europos Komisijos sankcijų, kadangi Lietuva savo derybinėje pozicijoje dėl išimties medžioti vilkus išdėstė, kad mūsų šalyje gyvena 550 vilkų ir jų medžioklė vilkų populiacijai didesnės įtakos neturės. Tačiau nuo tada, kada buvo patvirtinta ši pozicija, vilkų populiacija sumažėjo daugiau negu 5 kartus. Jeigu nesuskubsime patys spręsti šią problemą, nešlovės neišvengsime, o tada jau turėsime įgyvendinti visus Buveinių direktyvos keliamus reikalavimus – ne tik greižtai saugoti pačius vilkus, bet ir įsteigti jiems specialias saugomas teritorijas. Tik, kad nebūtų per vėlu. Gal delsiantys veikti gamtos apsaugos pareigūnai laukia, kada galima bus ištarti “nėra vilkų – nėra problemos”?

Straipsnis skirtas akcijai “Miškas be vilko – ne miškas”

Wednesday, June 01, 2005

GELBĖKIME LIETUVOS VILKUS!

Tūkstančius metų jie laisvai klajojo po gamtą, medžiodami grobį. Šimtmečius buvo žmogaus persekiojami ir kone išnaikinti visoje Europoje, išstumti į jos pakraščius. Vilkai – protingi ir socialūs gyvūnai, todėl išliko. Vilkas – tikrasis laukinės gamtos simbolis, nes jis gali būti tik laukinis. Mes turime sustabdyti beatodairišką vilkų medžioklę Lietuvoje, nes Vakarų Europos patirtis rodo, kad su vilkais nyksta viskas: girios nebepateisina savo vardo, skursta gamtos įvairovė ir grožis.
Lietuvos vilkus ištiko didelė nelaimė. Nepaisant visų mūsų perspėjimų, atsakingos valdžios institucijos neskuba nutraukti paskutinių mūsų miškų mohikanų - vilkų žudymą. Per pastaruosius kelis metus vilkų skaičius mūsų šalyje nukrito nuo keletos šimtų iki keletos dešimčių. Todėl dabar – paskutinė proga juos išgelbėti.
Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba (JNVAT) nuo šių metų birželio 1 dienos visoje Lietuvoje skelbia akciją „Miškas be vilko – ne miškas“. Jos metu visuomenė bus plačiai informuojama apie realią vilkų padėtį. Tiek organizacijas, tiek ir pavienius asmenis kviesime viešai pareikšti savo susirūpinimą ir pagrindinį siekį – įtraukti vilkus į Lietuvos Raudonąją knygą, kaip sparčiai nykstančią rūšį. Akcija truks iki rugpjūčio 1 dienos – naujo vilkų medžioklės sezono pradžios. Tikimės, kad jis niekada neprasidės.Prisidėti prie akcijos organizavimo galite parašę el. paštu zl@zalieji.lt arba paskambinę telefonu 8 614 92 554.