VILKAI

Sunday, July 03, 2005

Raudonosios knygos komisijoje – gamtosauginis nihilizmas





Andrejus Gaidamavičius,
Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas

PAANTRAŠTĖ:
Ekologijos instituto direktoriaus Mečislovo Žalakevičiaus vadovaujama Raudosios knygos komisija, trečdaliui jos narių nedalyvaujant, atmetė Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos reikalavimą įtraukti vilką į Lietuvos raudonąją knygą.

Vilkų padėtis kritiška

Prasidėjus masiniam protesto laiškų Aplinkos ministerijai ir Vyriausybei siuntimui (šiuo metu jų skaičius pasiekė 700), birželio 29 dieną buvau pakviestas į Lietuvos Raudonosios knygos komisijos posėdį, kadangi vienas iš tuose protesto laiškuose išdėstystytų reikalavimų yra “įtraukti vilką į Lietuvos raudonąją knygą, kaip sparčiai nykstančią rūšį”.
2000 metais LR Vyriausybė savo derybinėje pozicijoje dėl stojimo į Europos Sąjungą nurodė, kad Lietuvoje gyvena 550 vilkų, jų populiacija yra stabili ir medžioklė neturi jai jokios įtakos. Visgi, remiantis oficialia statistika, vilkų skaičius per pastaruosius 5 metus sumažėjo daugiau negu 5 kartus, t.y. 80 proc. Pagal IUCN tarptautinės Raudonosios knygos kriterijus, kai per 10 metų arba per tris generacijas populiacija sumažėja 80 proc., toks rūšies statutas vertinamas kaip “critical endangered”, t.y. kritiniame pavojuje atsidūrusi rūšis. Verta pažymėti, kad tokiam populiacijos įvertinimui nėra būtini tikslūs duomenys, pakanka apytikslių duomenų arba įtarimų, kadangi vyriausybės paprastai vengia daryti tikslias apskaitas tų rūšių, kurių apsauga jos nesuinteresuotos.
Tokia kritiška vilkų situacija žinoma jau 1,5 metų, tačiau per šį laiką niekas nė piršto nepajudino, kad šią padėtį ištaisyti.

Kriterijais nesivadovauja

Posėdžio metu paaiškėjo, kad komisija neturi pasitvirtinusių jokių kriterijų, pagal kuriuos tam tikra rūšis įtraukiama į Lietuvos raudonąją knygą, o įtraukus suteikiama tam tikra kategorija. Komisijos pirmininkas M. Žalakevičius paaiškino, kad jie vadovaujasi moksliniais tyrimais, tačiau kadangi vilkų populiacijos atliktų tyrimų dar nėra, o oficiali statistika gali turėti didelę paklaidą, jie negali iš anksto įtraukti šią rūšį į Raudonąją knygą. Komisija tarsi užmiršo, kad Raudonojoje knygoje yra tokia IV-oji kategorija, kuri suteikiama toms rūšims, kurių reali būklė nėra žinoma. Antra vertus, dėl kriterijų nebuvimo rūšies įtraukimas į Raudonąją knygą priklauso tik nuo subjektyvios Raudonosios knygos komisijos narių nuomonės.

Apskaita teisinga, jeigu ji naudinga

Apie vilkų būklę pranešimą skaitė ir Ekologijos instituto specialistas Linas Balčiauskas, kuris, beje, nėra Raudonosios knygos komisijos narys, tačiau dalyvavo kaip ekspertas. Jis nepritarė vilkų medžioklės uždraudimui ir netgi pareiškė, kad vilkų populiacijos būklė yra normali. Linas Balčiauskas yra vienas iš tų mokslininkų, kurie bijo atsitraukti nuo savo tiesų, paskelbtų įvairiuose straipsniuose, netgi jei vėliau ir paaiškėtų, jog jie klydę. L. Balčiausko teigimu vilkai Lietuvoje papjauna apie 1000 naminių gyvulių. Lygiai tą patį jis teigė ir prieš tris metus, kai vilkų buvo kone tris kartus daugiau. Tuo tarpu Aplinkos ministerijos pranešime spaudai nurodyta, jog vilkai praėjusiais metais yra papjovę tik 34 naminius gyvulius. Esant tokiems nuostuoliams iš visų medžiotojų pakaktų surinkti po vieną litą ir tų pinigų užtektų kompensacijoms išmokėti keleriems metams į priekį.
L. Balčiauskas neiškentė nepaminėjęs ir prieš kelis metus neva įvykusio demografinio vilkų populiacijos sprogimo, nors šiam “atradimui” padaryti jis rėmėsi tomis pačiomis medžiotojų atliktomis apskaitomis, kurių duomenys, beje, tiko ir geografinei išimčiai iš Europos Sąjungos pareikalauti (tam, kad Lietuvoje būtų leidžiama medžioti vilkus). Bet kodėl medžiotojų atliktos apskaitos ir netgi demografinio sprogimo teorija buvo tinkamu motyvu ledžiant medžioti vilkus ir visai netinkamu, kad įrodyti vilkų populiacijos sumažėjimą? Neišvengiamai tenka padaryti išvadą, kad Raudonosios knygos komisija ir Gamtos apsaugos departamentas, kuris ir iniciavo minėtos geografinės išimties reikalavimą, vadovaujasi bet kokia statistika, jeigu ji yra jiems kažkuo palanki ir ignuoruoja jeigu kitu atveju ji nėra tokia maloni.

Geografinės išimties istorija

Dar 2002 metais įvykusiame Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pasitarime su Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius yra paminėjęs, kad Lietuva reikalavo šios geografinės išimties pagrinde dėl to, kad palaikyti Latvijos ir Estijos poziciją, kitaip tariant, paprašyta brolių latvių ir estų, nes reikalaujant visoms trims Pabaltijo šalims drauge, ta išimtis buvo gauta lengviau. Apie tai šio Raudonosios knygos komisijos posėdžio metu S. Paltanavičius nutylėjo. Atvirkščiai, L. Balčiauskui jis uždavinėjo patogius klausimus, tarsi iš anksto sutartus, tuo pats išsidavęs, kad jokių vilkų apsaugos priemonių jų departamentas imtis nė nemanąs.

Komisiją veda bandos jausmas

Dar posėdžio pradžioje vienas iš Ekologijos instituto darbuotojų Vytautas Kesminas kalbėjo apie tai, kad jeigu ir toliau galios tokios medžioklės taisyklės, kokios jos yra dabar, vilkus greitai visai išnaikins, nes didelė jų dalis nušaunama iš bokštelių. Tačiau vėliau, pamatęs kur krypsta komisijos nuomonė, atsiprašė už emocijas. Lietuvos ornitologų draugijos narys Liutauras Raudonikis taip pat iš pradžių pateikė galimybę bent dviems metams uždrausti vilkų medžioklę, tam kad padaryti tikslius jų populiacijos tyrimus, tačiau ir jis galu gale buvo įtikintas, kad vilkų saugoti nereikia. Neįtikino jie tiktai manęs, nes jų pateiktus argumentus, dėl ko nereikia saugoti vilkų, galima būtų pavadinti pasakėlėmis, kompromituojančiomis jų pačių mokslinius vardus.

Situacijos nežino, bet konsultacijų nepageidauja

Vienas Lino Balčiausko pateiktų argumentų, kuriam entuziastingai pritarė beveik visa komisija, buvo toks: “kaip mes atrodysime, išsireikalavę išimtį ir vienerius metus pabuvę Europos Sąjungoje, staiga sugalvoję patys tos išimties atsisakyti?”. Jie, matyt, mano, kad mes atrodysime geriau, jeigu iš mūsų tą išimtį pati Europos Komisija atims...
Dar vienas, šypseną keliantis, L. Balčiausko argumentas buvo tas, kad vilkai iš savo gyvenamajųjų teritorijų išstumia lūšis, todėl jos gali būti pasmerktos galutinai išnykti. Šią mintį pasigavęs komisijos pirmininkas Mečislovas Žalakevičius išdižiai pareiškė, kad negalima vienos rūšies aukoti vardan kitos. “Mums lūšis svarbesnė”. Tačiau niekas dar neįrodė, kad vilkai iš tiesų išstumia lūšis. Juk kažkada Lietuvos miškuose netrūko nei lūšių, nei vilkų ir jie vieni kitiems netrukdė.
Ekologijos institutas, mano vertinimu, nėra kompetentingas kalbėti apie Lietuvos vilkų būklę, kadangi be sociologinių tyrimų, jokių kitų rimtų vilkų tyrimų jis nėra atlikęs. Iš tiesų juokingai atrodė tarptautiniame simpoziume apie stambiuosius plėšrūnus lietuvių mokslininkų pristatyti pranešimai apie vilkų “apskaitas” mokyklinių vadovėlių piešinėliuose ir apie tai, kaip lietuvių moterys nekenčia vilkų labiau negu vyrai. Tiesa, štai jau keletą metų yra atliekamas vilkų monitoringas – vilkų apskaita 17-oje barelių, išmėtytų po visą Lietuvą. Tų barelių tyrimus jie paveda atlikinėti saugomų teritorijų direkcijoms arba urėdijoms, kiekvienais metais žadėdami už šiuos darbus apmokėti, bet dar nė karto neapmokėję. Žinoma, koks atlygis, tokie ir tyrimų rezultatai.
Ekologijos instituto atstovai negalėjo pateikti nė vieno skaičiaus apie Lietuvos vilkų dabartinę būklę, bet tai netrukdė jiems tvirtinti, kad vilkų populiaciją ir toliau būtina reguliuoti.
Liepos mėnesį Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos kvietimu į Lietuvą atvyksta Lenkijos vilkų specialistai, kurie kartu atsiveš ir visų savo atliktų vilkų populiacijų tyrimų rezultatus. Primygtinai siūliau Raudonosios knygos komisijos nariams su jais susitikti, tačiau jie konsultacijų nepageidavo.

“Jeigu nedarysiu šiandien, rytoj gal ir nereikės”

Komisijos posėdžio pabaigoje Gamtos apsaugos departamento direktorius ir Raudonosios knygos komisijos pirmininko pavaduotojas Laimutis Budrys pasiūlė iki šių metų pabaigos atlikti Lietuvos vilkų populiacijos valdymo planą, pagal kurį būtų numatyta, kiek vilkų galima nušauti. Bet ar tai nebus dar vienas Aplinkos ministerijos pažadas? Jau 2001 metais ji buvo prisižadėjusi surengti specialų seminarą vilkų klausimu, tačiau jo nebuvo iki šiol. Susitikime su Aplinkos ministru 2002 metais buvo sutarta dėl tikslios vilkų apskaitos atlikimo, pagaliau užsakė ir atliko ją prieš 1,5 metų, tačiau ji pasirodė bloga, nes per daug pesimistiška. Panašu, kad Gamtos apsaugos departamentas vadovaujasi logika “jeigu nedarysiu šiandien, rytoj gal ir nereikės” ir moralės stokojančių žurnalistų sencacingais pranešimais apie tai, kaip vilkai trukdo lietuviams gyventi.

4 Comments:

At 11:07 AM, Blogger Vilkius said...

Tikrai verciantis susimastyti straipsnis ir, be abejo, iliustracija. Aciu uz darba ir pastangas.
Dabar aisku kas TEN sedi ir kokie tu "parseliu" tikslai.

 
At 12:16 AM, Blogger pilkius said...

As vienas is tu dalyvavusiu siose monitoringuose berods penkerius metus, tad idomu buvo skaityti si straipsni. Autorius nevisiskai teisus sakydamas, kad direkcijos be atlygio darydamos monitoringa galejo neobjektyviai pateikti duomenis ar galu gale duomenis teikti is palubinskio.Bent jau musu direkcija tikrai suinteresuota tikslesniais apskaitu rezultatis. Na o komisijoje tikrai idomus dalykai dedasi. Idomus ir pasvaiciojimai, kad persidengus vilku ir lusiu teritorijoms lusis bus isvaryta. Musu teritorijoje sekmingai jau elle metu gyveno ir lusis ir vilkai, Taciau atsitiko atvirkciai. Si karta buvo istumti vilkai> Paprasciausiai vilkus isplieke medziotojai.

 
At 1:03 AM, Blogger Raimundas said...

Reikia sviesti liaudi, kaimas net nera girdejes apie vilksunius.Zmones nelabai supranta kaip vilkai palaiko misko kokibe,ty mezioja kanopinius kurie minta azuoliukais pusaitemis

 
At 1:04 AM, Blogger Raimundas said...

d

 

Post a Comment

<< Home