VILKAI

Wednesday, August 10, 2005

Lenkų kreipimąsis į Kundrotą

Lenkijos gamtos apsaugos asociacijos „Vilkas“ kreipimasis į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą Arūną Kundrotą

Gerb. p. A. Kundrotai,

Norėtume išreikšti mūsų gilų susirūpinimą dėl dabartinės Lietuvos vilkų populiacijos situacijos bei prašome neatidėlioti vilkų medžioklės uždraudimo jūsų šalyje bent dviems metams tam, kad išvengtume tolesnio vilkų skaičiaus mažėjimo.
Remiantis mums duota informacija, Lietuvos vilkų populiacija per pastaruosius penkis metus sumažėjo penkis kartus (nuo 550 individų 2000 metais). Oficialūs 2004 metais medžiotojų-ekspertų vykdytos apskaitos duomenys rodo, kad šalyje buvo aptikti 106 vilkai, tačiau nuo to laiko mažiausiai 50 vilkų buvo sumedžiota.
Vilkas (Canis lupus), remiantis Buveinių direktyva (92/43/EEC), yra įtrauktas į antrąjį ir ketvirtąjį šios direktyvos priedą kaip griežtai ES saugoma rūšis. Mes žinome, kad 2000 metais Lietuva vedė derybas su Europos Komisija dėl vilko geografinės išimties. Tokiu būdu Lietuvos vilkų populiacija buvo įtraukta į penktąjį direktyvos priedą, pagal kurį leidžiama šią rūšį medžioti. Šio sprendimo pagrindas buvo oficialūs Lietuvos vilkų populiacijos apskaitos rezultatai (550 individų). Buvo pareikšta, kad populiacija yra stabili ir nesitikima, kad medžioklė jai padarys žymią įtaką. Deja, šios prognozės buvo gerokai optimistiškos.
Remiantis 11 Buveinių direktyvos straipsniu, valstybės narės yra įsipareigojusios sekti apsaugos statusą turinčių rūšių būklę, tame tarpe ir vilkų. Be to, remiantis 15 straipsniu, valstybės narės turi uždrausti naudojimą visų laukinės faunos rūšių, įtrauktų į penktąjį priedą, jei šioms gresia vietinis nykimas ar yra kiti rimti trikdymai. Remiantis rūšies įtraukimo į Raudonąją knygą IUCN kriterijais, rūšies statusas yra vertinamas kaip „critically endangered“ (kritiniame pavojuje esanti rūšis), jei populiacijos dydis sumažėja 80 procentų per 10 metų arba per tris generacijas. Lietuvoje mes matome tokį staigų vilkų skaičiaus kritimą per pastaruosius penkis metus.
Taigi vilkų medžioklė Lietuvoje, esanti priežastis tokio žymaus populiacijos sumažėjimo, turėtų būti apgalvota kaip galima vietinio nykimo priežastis (remiantis Buveinių direktyvos 14 str.), vedanti prie rūšies išnykimo.
Dėl to tai galėtų būti priežastis Lietuvos autoritetams imtis adekvačių priemonių, garantuojančių, kad vilkų naudojimas būtų atitinkantis jų palankaus išsaugojimo statuso išlaikymui (14 str.).
Mažas Lietuvos vilkų skaičius yra mūsų susirūpinimo priežastis. Lenkijoje vilkai saugomi nuo 1998 metų ir jų populiaciją sudaro 700 individų (pagal 2004 metų duomenis). Remiantis mūsų kartu su Lietuva ir kitomis ES šalimis vykdytų genetinių tyrimų rezultatais, mes dalijamės ta pačia Rytų Europos vilkų populiacija, taigi intensyvi medžioklė Lietuvoje turi reikšmingą įtaką visai Europos populiacijai, įskaitant ir Lenkijos.
Esant tokiai situacijai, mes kreipiamės dėl žymių pakeitimų vilkų populiacijos valdyme Lietuvoje, kuris garantuotų šios rūšies išlikimą ateityje. Taip pat mes stipriai remsime Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos prašymą įtraukti vilką į Lietuvos Raudonąją knygą.

Su pagarba,
asociacijos prezidentė dr. Sabina Nowak

Adresas: Twardorzeczka 229, 34-324 Lipowa, Lenkija
Telefonai: +48 604 625 228; +48 606 110 046
e-paštas: sdnwilk@vp.pl
http://www.wolf.most.org.pl

Peticija

Ministrui Pirmininkui
Algirdui BRAZAUSKUI

DĖL IŠIMTIES MEDŽIOTI LIETUVOS VILKUS PANAIKINIMO
IR VILKŲ MEDŽIOKLĖS UŽDRAUDIMO

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 935 patvirtintoje derybinėje pozicijoje dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje nurodė:
“Lietuvoje gyvena apie 550 vilkų ir jų skaičius pastaraisiais metais stabilus. Vilkai gyvena beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Miškai, kuriuose jie gyvena nuolat, sudaro apie 20 procentų visų miškų. Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti, kad būtų reguliuojama jų populiacija, kitaip jie padarytų daug žalos žemės ūkiui. Reguliuojama vilkų medžioklė neturi įtakos jų populiacijos stabilumui.“
Todėl Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu paprašė geografinės išimties leisti medžioti vilkus, kurie Europos Sąjungoje yra saugomi pagal Europos Tarybos direktyvą 92/43/EEB (Buveinių direktyvą) ir pagal Europos laukinės gamtos ir natūraliųjų biotopų apsaugos konvenciją (Berno konvenciją). Tuo pačiu Lietuva įsipareigojo nemedžioti vilkų jų veisimosi laiku ir uždrausti vilkų medžioklę, jei jiems grėstų vietinis nykimas ar kitoks rimtas trikdymas (Buveinių direktyvos 14, 15 str.).
Prašant geografinės išimties Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos vadovavosi labai prieštaringa ir netikslia (medžiotojų atlikta) vilkų apskaita, nenurodė vilkų daromos žalos žemės ūkiui mastų, kadangi jie nebuvo žinomi. Tuo labiau nebuvo įvertinta vilkų teikiama milžiniška nauda žemės ūkiui ir miškų ūkiui, reguliuojant kanopinių žvėrių skaičių, stabdant kai kurių užkrečiamųjų ligų židinių susidarymą, bebrų plitimą ir naikinant invazinius gyvūnus (pvz.: mangutus, sulaukėjusius šunis), kurie daro didelę žalą gyvąjai gamtai. Toks Lietuvos Respublikos Vyriausybės vienpusiškas požiūris rodo ne siekį ištirti ir pateikti realią situaciją, o ginti vilkų medžiokle suinteresuotų valdininkų interesus, vengiant atsakomybės ir įsipareigojimų saugoti gyvąją gamtą realybėje, o ne tik ataskaitose. Iškovotos geografinės išimties pasekmė - Lietuvos vilkų skaičius nuo derybinės pozicijos pateikimo Europos Sąjungai sumažėjo daugiau negu 5 kartus. 2004 metais ekspertų vykdytos medžiojamųjų žvėrių apskaitos metu buvo aptikta tik 106 vilkų pėdsakai. Ekspertai nurodė, kad vilkų populiacijos būklė yra kritiška, pavieniai vilkai arba vilkų grupės yra pernelyg izoliuoti vienas nuo kito, menkinamos kryžminimosi galimybės. Paskutinį kartą toks staigus vilkų skaičiaus kritimas buvo prieš 40 metų, tačiau po to vilkų populiacija atsistatė, kadangi nebuvo intensyvūs kiti aplinkos trikdymo faktoriai – miškų kirtimas ir miškų lankymas. Šiuo metu vilkų gyvenimo sąlygos pasikeitusios ir be medžioklės, kaip pagrindinės jų nykimo priežasties, dar prisideda masinis vilkų buveinių, veisimosi vietų (tinkamų miškų) naikinimas, urbanizacija ir lankymas, keliant triukšmą. Todėl siekdama išsaugoti gyvybingą Lietuvos vilkų populiaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi įgyvendinti visus Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvos reikalavimus – ne tik griežtai saugoti pačius vilkus, bet ir įsteigti specialias saugomas teritorijas, kur vilkams būtų užtikrinta ramybė jų veisimosi laikotarpiu.
Raginame Lietuvos Respublikos Vyriausybę garbingai išspręsti vilkų klausimą, nelaukiant Europos Komisijos sankcijų, taip išsaugant gerą valstybės vardą aplinkosaugos srityje.
Prašome Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko pakeisti Vyriausybės nutarimą Nr. 935 ir atsisakyti geografinės išimties dėl vilkų medžioklės. Taip pat prašome įpareigoti įgaliotas institucijas parengti ir įgyvendinti kompensacinį mechanizmą ūkininkams dėl patiriamų nuostolių, nustatyti naminių gyvulių apsaugos nuo stambiųjų plėšrūnų reikalavimus. Lenkijos mokslininkai (dr. Sabina Nowak, dr. Jędrzejewska B., dr. Jędrzejewski W. ir kt.) nustatė, kad vilkų daroma materialinė nauda yra dešimteriopai didesnė už žalą. Šiuo metu 700 Lenkijos vilkų miškininkams kasmet sutaupo apie du milijonus litų, tuo tarpu ūkininkams už papjautus naminius gyvulius iš valstybės biudžeto kasmet sumokama 200-300 tūkst. litų. Lenkijoje vilkai griežtai saugomi jau nuo 1998 metų, jie yra įtraukti į Lenkijos raudonąją knygą, tačiau per aštuonis griežtos vilkų apsaugos metus vilkų skaičius padidėjo tik 10 proc. Lietuvoje vilkai ūkininkams padaro nepalyginamai mažiau nuostolių, dalį iš jų padaro sulaukėję šunys, kurių Lietuvos miškuose gali būti daugiau nei vilkų. Aplinkos ministerijos duomenimis praėjusiais metais vilkai (o gal ir ne tik jie) papjovė tik 34 naminius gyvulius. Vykdant ūkininkų apmokymus, kaip apsaugoti savo turtą nuo vilkų, 80 proc. šių nuostolių galima išvengti. Paprasčiausia ir efektyviausia priemonė – virvės su vėliavėlėmis, kurios iki šiol naudojamos vilkų naikinimui, tačiau turėtų būti nuodajamos tik ganyklų apsaugai.
Įvairios visuomeninės organizacijos ir pavieniai asmenys į Aplinkos ministeriją nuolat kreipiasi jau nuo 2001 metų, tačiau jokių realių veiksmų, išskyrus vilkų nemedžiojimo termino prailginimą vienu mėnesiu ir užsakytos medžiojamųjų žvėrių skaičiaus ekspertizės, kurių rezultatai kažkodėl nepripažįstami, Aplinkos ministerija nesiėmė ir toliau vilkina šios problemos sprendimą. Neseniai vykusiame Raudonosios knygos komisijos posėdyje visuomenės pasiūlymas įtraukti vilką į Lietuvos raudonąją knygą buvo atmestas. Tačiau paaiškėjo, kad Raudonosios knygos komisija, spręsdama apie tam tikrų rūšių įtraukimą į Raudonąją knygą nesivadovauja jokiais patvirtintais kriterijais, todėl tokie sprendimai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Tuo tarpu pagal IUCN Tarptautinės raudonosios knygos kriterijus, tokia rūšis, kurios populiacija per 10 metų sumažėja 80 proc. vertinama kaip kritiniame pavojuje („critical endangered“) atsidūrusi rūšis ir yra įtraukiama į griežčiausios apsaugos – CE kategoriją. Lietuvoje vilkų populiacija tokį lygį pasiekė ne per 10, bet per 5 metus. Dėl tokios susidariusios situacijos Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento pareigūnų neveiklumas turi būti įvertintas principingai. Jei mūsų protesto laiškai ir toliau bus ignoruojami mes juos adresuosime jau nebe Lietuvos Vyriausybei ar Aplinkos ministerijai, bet Europos Komisijai, kadangi yra akivaizdžių tarptautinių įsipareigojimų pažeidimų.

Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas
Andrejus Gaidamavičius

IR SU VILKAIS REIKIA IŠMOKTI GYVENTI

Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas
Andrejus Gaidamavičius

Siekdami patogesnio gyvenimo ir visiškai pažaboti gamtą žmonės stengdavosi visaip naikinti vadinamuosius kenkėjus. Jų tarpe atsidūrė ir stambieji plėšrūnai – lokiai, lūšys ir vilkai. Lietuviai pirmieji ir kol kas vieninteliai Rytų Europoje atsikratė rudųjų lokių (paskutinis buvo nušautas 1890 m. Labanoro girioje, prie Aiseto ežero), pas mus mažiausiai, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, liko lūšių ir štai dabar atėjo eilė vilkams. Ironiška ir dramatiška yra tai, kad šiais – būtent Vilko metais (pagal zoroastriečių kalendorių) išsispręs faustiškas klausimas “Būti ar nebūti vilkams Lietuvoje?”.

Kas gi yra tie tikrieji vilkų priešai, dėl kurių jie tapo tokie nepageidaujami? Medžiotojai? Taip, kiekvienas iš jų svajoja turėti vilko kailį savo trofėjų kolekcijoje. Be to, juk vilkas yra ir jų konkurentas – medžioja tas pačias stirnas, elnius, šernus... Tačiau medžiotojai medžiotojams nelygūs. Štai vieni iš jų, turintys ekspertų vardą, praėjusių metų vasario mėn. atlikę Lietuvos vilkų apskaitą ir aptikę tik 106 vilkų pėdsakus, padarė išvadą, kad vilkų populiacijos būklė šalyje yra kritiška ir kad jų medžioklę būtina griežtai riboti arba nemedžioti jų bent vienerius metus. Dalis Pakruojo rajono medžiotojų liepos mėnesį nusiuntė protesto laiškus Aplinkos ministrui Arūnui Kundrotui su reikalavimu įtraukti vilkus į Lietuvos raudonąją knygą, o kai kurie Panevėžio rajono medžiotojų būreliai jau nuo seno iš principo nekelia rankos prieš paskutiniuosius girių mohikanus. Lygiai taip pat ir Trakų rajono medžiotojai: jie jau prieš kelis metus spaudoje skundėsi, kad vilkai Lietuvoje beatodairiškai naikinami. Maloniai stebina faktas, kad medžiotojų požiūris į vilkus pastebimai keičiasi ir jeigu dar nedaugelis iš jų norėtų, kad vilkai būtų įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, jie sutinka, kad šie žvėrys būtų saugomi kur kas griežčiau nei iki šiol. Buvęs vienu geriausiu vilkų medžiotojų ir žinovų Vytautas Urbelis šiuo metu taip pat aktyviai gina vilkus. Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas irgi atsisakė medžioti vilkus, tuo parodydamas puikų pavyzdį Lietuvos miškininkams.

“Miškininkus, medžiojančius vilkus, reikia atleisti iš darbo, kadangi tokiomis medžioklėmis jie daro didelę žalą patiems miškams”, - teigia Lenkijos vilkų apsaugos draugijos prezidentė dr. Sabina Nowak. Lenkijos mokslininkai paskaičiavo, kad dėl Lenkijoje gyvenančių 700 vilkų miškininkai kasmet sutaupo apie 2 milijonus zlotų, tuo tarpu vilkų daroma žala ūkininkams yra dešimteriopai mažesnė. Teritorijose, kur gyvena vilkai, nereikia tverti ar specialiais chemikalais purkšti miško želdinių, siekiant apsaugoti juos nuo elninių žvėrių, nesusidaro pavojingų užkrečiamųjų žvėrių ligų židiniai. Lenkijos aplinkos apsaugos ministerijai tokie argumentai buvo įtikinami ir vilkai jau nuo 1998 metų yra griežtai saugomi visoje šalyje bei įtraukti į Lenkijos raudonąją knygą. Dauguma Lietuvos miškininkų taip pat palankiai atsiliepia apie vilkus, juk jie - vilkai jau savo buvimu praturtina miškus, padaro juos tikresnius. Taigi nei medžiotojai, nei miškininkai nėra tikrieji vilkų priešai.

Priešų paieškas tęskime ūkininkų tarpe. Ūkininkai, suprantama, jeigu galėtų būtų seniai vilkus išnaikinę. Kas jiems iš tų vilkų? Vieni nuostoliai. Jie net nenori girdėti, kad daug daugiau žalos naminiams gyvuliams padaro dvikojai “vilkai”, sulaukėję šunys (manoma, kad mūsų miškuose jų jau daugiau nei vilkų) ar net vilkų ir šunų hibridai, kurių atsiradimą sąlygoja intensyvi medžioklė. Bet štai neįtikėtinas dalykas. Tuose regionuose, kur jau seniai nebėra vilkų, pavyzdžiui Labanoro girioje, kaimiečiai jau pasiilgo jų, sako, be vilko miškai kaip ir nebe tie, nykūs. Vilkų nebevaikomi bebrai savo užtvankomis užlieja laukus ir miškus, pasiutligę platinantys svetimžemiai mangutai vis dažniau apsilanko sodybose, apriedami naminius šunis ir žmones, ten kur mažiau medžiotojų drąsiai ūkininkų laukuose jaučiasi šernai. Galima įtarti, kad tai pati Gamta baudžia kaimo gyventojus už pažeistą pusiausvyrą.
Jeigu ūkininkai nestokotų žinių (pirmiausia reikia, kad jie patys būtų suinteresuoti jų gauti) aštuonių iš dešimties atvejų, kuomet užpuolami naminiai gyvuliai, paprasčiausiai nebūtų. Pakanka paprasčiausių apsisaugojimo priemonių, tik daugelis dėl patogesnio gyvenimo ar tingėjimo nenori papildomų rūpesčių. “Nėra vilko – nėra problemos”. Bet medžioklė neišsprendžia vilkų problemos. Dėka nepaprasto intelekto vilkai sugebėjo išlikti (šiuo metu vieną vilką Lietuvoje persiokioja 400 medžiotojų) ir, be abejonės, dalis jų išliks ir ateityje. Tik į žmonių akiratį jie pateks vis rečiau ir rečiau. Bet kol Lietuvoje liks bent vienas vilkas, jis vis vien pakėsinsis į avį, jeigu tik pasitaikys tokia proga. Vilkas yra vilkas. Tuo tarpu nė vienas ūkininkas negaus kompensacijų už patirtą žalą tol, kol vilkas netaps valstybės saugoma rūšimi. Taigi motyvų naikinti vilkus kaip ir nebelieka. Kuo greičiau vilkai taps saugoma rūšimi, tuo greičiau ūkininkai sulauks iš to piniginės naudos. O kal kas, kad naminių gyvulių apsauga Lietuvoje nebūtų akmens amžiaus lygio, ūkininkams siūloma pasinaudoti šiais patarimais:
1. Jeigu tik yra galimybė, nepalikinėti gyvulių lauke nakčiai, ypač miškingose teritorijose. Vilkai medžioja naktimis, dieną naminių gyvulių neužpuola.
2. Vietose, kur gyvuliai nakvoja lauke ganyklas reikia apjuosti virve su iškabintomis spalvotomis vėliavėlėmis. Vėliavėlės turi būti apie 45 cm ilgio ir pakabintos taip, kad iki žemės būtų 15 cm tarpas. Atstumas tarp vėliavėlių 25-30 cm. Tokios vėliavėlės dar vis naudojamos medžioklėse vilkams apsupti, kadangi vilkai jų paniškai bijo ir labai retas iš jų, didelės baimės genamas, išdrįsta jas peršokti arba pro jas pralįsti. Žinoma, tokį piktnaudžiavimą žvėrių silpnybe reikia kuo skubiau uždrausti, bet ganyklų apsaugai tokią priemonę naudoti pravartu. Netgi virvė su skalbiniais turi panašų apsauginį poveikį kaip ir minėtos vėliavėlės. Reikia atminti tai, kad tokia užtvara padės tik nuo vilkų.
3. Vilkai nepakenčia kai kurių kvapų ir stengiasi juos apeiti iš tolo. Tuo tikslu aptvarus galima aptepti naftalinu. Galima eksperimentuoti ir su kitais kvapais. Pavyzdžiui, Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo.
4. Seniai praėjo laikai, kai naminius gyvulius ganė piemenys, tačiau efektyvesnės apsaugos priemonės nėra. Šiais laikais piemenauja ne žmonės, o aviganiai šunys. Lenkijoje plačiai veisiami specialios veislės aviganiai, kurie yra stambesni ir stipresni už vilkus, be to turi puikią uoslę. Užuodę besiartinančius vilkus šie šunys sugena avis į specialius metalinius aptvarus. Šiuos aviganius apsimoka turėti tik stambiesiems ūkininkams, nes vieno šuniuko kaina – apie 400 litų.

Kiekviena šalis, kurioje gyvena vilkai, turi gilias naminių gyvulių apsaugos tradicijas, bet dėl tų pačių vilkų mažėjimo, visos jos po truputį pamirštamos. Specialių apsisaugojimo priemonių būta ir Lietuvoje. Dzūkai naudodavo tvoras, vadinamas tujinais. Tai metro ilgio kuolai, iki pusės vienas greta kito sukalami žemėn. Vilkas, atėjęs prie tokios tvoros, pirmiausia bando po ja kastis. Pamatęs, kad tvora eina ir po žeme, jis apsigręžia ir avis palieka ramybėje. Šokti per tvorą jis nedrįsta, nes žino, kad per ją peršokti su papjauta avimi jam nepavyks. Laisvai ganomi gyvuliai, pavyzdžiui karvės, ir patys sugeba apsiginti nuo vilkų. Užpuolus vilkams karvės sustodavo ratu, o į to rato vidurį būdavo suvaromi veršeliai. Kai vilkai besistengdavo prie tų veršelių prieiti vis susidurdavo su karvių ragais. Dažnai karvių bandoje būdavo ir viena vilkvejė karvė, kurią piemuo pasiųsdavo ir toji nuvydavo vilką atgal į mišką. Žodžiu, anksčiau žmonės sugebėdavo sugyventi su vilkais. Ir galvojo, kad taip turi būti. Galima daryti išvadą, kad lietuvių ūkininkai iš prigimties nėra tikrieji vilkų priešai.

Tad kasgi yra tie paslaptingieji vilkų priešai? Kodėl vilkai tapo aukomis, kurioms paskirta nepelnyta mirties bausmė? Beliko tik valdininkai, kurie yra išlaikomi mokesčių mokėtojų tam, kad gamtą saugotų realybėje, o ne vien tik ataskaitose. Jau nuo 2001 metų įvairios nevyriausybinės organizacijos, vėliau apsijungusios į Jungtinę nevyriausybinę vilkų apsaugos tarybą, kovoja dėl teisinių garantijų vilkams. Visoje Europos Sąjungoje vilkai yra griežtai saugomi, tačiau visos trys Pabaltijo šalys sutartinai išsiderėjo geografinę išimtį, pagal kurią vilkus ir toliau leista medžioti su sąlyga, kad vilkams negrėstų nykimas. Iškovotos išimties pasekmė – vilkų skaičius per pastaruosius penkerius metus sumažėjo daugiau nei penkis kartus (nuo 550 iki 100). Kasmet oficialiai sumedžiojama apie 50 vilkų (kiek nušaunama nelegaliai galima tik spėlioti). Jeigu tokia beatodairiška vilkų medžioklė dar tęsis bent vienerius metus turėsime rūpintis jau nebe vilkų populiacijos išsaugojimu, bet jos atkūrimu. Tad kodėl mūsų valdininkai taip nenori saugoti vilkų? Priežastis paprasta – jie nenori dirbti. Uždraudus vilkų medžioklę ir įrašius vilką į Lietuvos raudonąją knygą, reiks sukurti ir įgyvendinti kompensacinį mechanizmą ūkininkams už patirtą žalą, užtikrinti, kad nebūtų tomis kompensacijos piktnaudžiaujama, šviesti ūkininkus, rengti jiems seminarus, specialius leidinius, kuriuose būtų mokoma naminių gyvulių apsaugos priemonių ir t.t. Tai iš tiesų pareikalaus labai daug darbo, tačiau be to jau nebeišsiverčia nė viena išsivysčiusi šalis. Latvių ir estų valdininkai niekieno neragindami įvedė daug ilgesnį vilkų nemedžiojimo terminą ir nustatė sumedžiojimo kvotas. Tuo tarpu Lietuvoje vilkai nemedžiojami tik keturis mėnesius, o kvotų nėra jokių – šaudyk, kiek tik širdis geidžia. Kupiškio savivaldybėje iki šiol už nušautus vilkus buvo mokamos premijos iš gamtos apsaugai skiriamų biudžeto lėšų. Tai kuo akivaizdžiausias Berno konvencijos, Lietuvoje ratifikuotos 1996 metais, grubus pažeidimas. Esant tokiam sparčiam nykimui ir taikant Tarptautinės raudonosios knygos kriterijus, mūsų vilkų būklė būtų įvertinta kaip “critical endangered” (kritiniame pavojuje atsidūrusi rūšis). Tuo tarpu Lietuvos raudonosios knygos komisija vis dar nemano, kad vilkus reikia saugoti, nors tam, kad įtrauktų kokią nors rūšį į Raudonąją knygą, nesivadovaujama jokiais oficialiais kriterijais. Penkeris metu vykę susirašinėjimai su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu, įvairūs pasitarimai, susitikimai, viešos diskusijos spaudoje, radijuje, televizijoje ir internete nedavė jokių rezultatų. Net į masiškai siunčiamas peticijas Aplinkos ministerijos pareigūnai, atrodo, nereaguoja, ignoruoja jas, nepateikia oficialių atsakymų, nors nuo pirmųjų peticijų išsiuntimo jau praėjo du mėnesiai. Ar penkeri metai buvo toks trumpas laiko tarpas, kad Aplinkos ministerija nieko “nesuspėjo” pakeisti? Iš paskutinio Raudonosios knygos komisijos posėdžio, vykusio birželio 29 dieną, paaiškėjo, kad nei Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys, nei jam pavaldaus (o gal jį valdančio?) Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius geranoriškai iniciatyvos vilkų apsaugos srityje nesiims. Jie dabar svarsto apie vilkų populicijos valdymo plano sudarymą, rengs projektus, žodžiu ir toliau užsiiminės popierine aplinkosauga, kai tuo tarpu jau nuo rugpjūčio pirmosios prasidėjo naujasis vilkų medžioklės sezonas.

Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba, reikšdama nepasitikėjimą Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentu ir Lietuvos raudonosios knygos komisija, taip pat kostatuodama grubius tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus, ragina Europos Komisją atsiųsti savo ekspertus ir iš naujo įvertinti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos išsiderėtos geografinės išimties dėl vilkų medžioklės teisėtumą.
Tuo tarpu Lietuvos piliečiams galima tik patarti būti aktyviems, nelikti nuošalyje, masiškai siųsti protesto laiškus tiek Aplinkos ministerijai, tiek ir Vyriausybei, nes, pasak paties aplinkos ministro Arūno Kundroto, gamtosaugos turėsime tiek, kiek jos norės visuomenė.

Peticiją dėl vilkų išsaugojimo galite pasirašyti čia:
http://www.zalieji.lt/akcijos/show/Issaugokim_vilkus

Dėl visų vilkų apsaugos klausimų ir naminių gyvulių apsaugos priemonių taikymo prašome teirautis telefonu 8 614 92554 arba vilkai2002@yahoo.com

Daugiau naujos informacijos apie vilkus rasite tinklalapyje www.vilkas.tai.lt